2018 sausio 2 d.
Dvi savaites Lietuvos radijų ir televizijų eteryje suksis reklaminiai klipai, skatinantys atpažinti smurto prieš moteris formas. Naudodama iš pažiūros tobulos šeimos istoriją, socialinė reklama atvaizduos „normaliose“ šeimose egzistuojančius psichologinį, ekonominį ir seksualinį smurtą. Kampaniją „Tai irgi smurtas“ inicijavo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, ja Tarnyba jungiasi prie Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyvos „Už saugią Lietuvą“.
Smurtas prieš moteris – labiausiai paplitusi diskriminacijos forma
„Smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje yra viena labiausiai paplitusių diskriminacijos formų mūsų visuomenėje. Tarnybos užsakytos apklausos rezultatai rodo, kad Lietuvos gyventojai dažnai nemato ir neatpažįsta skirtingų jos formų ir pavidalų“, – sako lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė.
Anot jos, smurtas šeimoje yra sisteminė prievarta, galinti pasireikšti įvairiomis formomis – fiziniu, psichologiniu, seksualiniu ar ekonominiu smurtu. Šios prievartos tikslas – kontroliuoti savo partnerę. Smurtautojai pasitelkia baimės, kaltinimo, gėdos ir įbauginimo strategijas, jie taip pat grasina, žaloja aukas ar jų artimuosius. Paprastai apie smurtinius santykius signalizuoja nemažai ženklų, iš kurių svarbiausias – baimė.
„Jei bijote savo partnerio, jums reikalinga pagalba. Visą informaciją, kaip atpažinti smurtą, kur kreiptis, ką daryti žmonėms, kurie žino, kad jų draugės ar kolegės patiria smurtą, sudėjome į svetainę visureikalas.lt. Tai puslapis, kuriame galima rasti bene išsamiausią, aiškiai ir suprantamai sudėtą informaciją apie smurtą artimoje aplinkoje“, – sako A. Skardžiuvienė.
Vienos smurto formos laikomos „tikresnėmis“ negu kitos
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad retas Lietuvos gyventojas, paklaustas apie smurtą šeimoje, žino kitą formą nei fizinis smurtas. Į klausimą, kokios smurto formos ateina į galvą, galvojant apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje, 72 proc. apklaustųjų įvardijo fizinį ir tik 25 proc. psichologinį bei 6 proc. seksualinį smurtą. Ekonominį smurtą įvardijo vos keli procentai respondentų.
„Lietuvos visuomenėje vienos smurto formos laikomos „tikresnėmis“ negu kitos. Tą galima aiškinti įpročiu pagalbos į policiją kreiptis patyrus tik fizinį smurtą. Tačiau svarbu suprasti, kad fizinis smurtas – tik galutinė smurtinių santykių išraiška. Iki tol moteris buvo sistemiškai kontroliuojama psichologine, ekonomine ar seksualine prasme. Smurtas artimoje aplinkoje turi būti sustabdytas dar nepasiekus fizinio smurto protrūkių, todėl svarbu pripažinti ir atpažinti kitas kontrolės formas ir būti sąmoningiems jų atžvilgiu“, – sako apklausos duomenis analizavęs Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrėjas-konsultantas Mažvydas Karalius.
Tyrėjas pabrėžia, kad nors Lietuvos gyventojai vengia pripažinti visas sisteminio smurto prieš moteris formas, visuomenė kone vieningai sutaria, kad moterims suteikti pagalbą reikia, tam pritaria net 95% apklaustųjų. Taip pat teiginiui, kad moteriai yra geriau gyventi vienai, negu su smurtaujančiu vyru, pritarė 94% apklaustųjų.
Nukentėjusiųjų kaltinimas
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė sako, kad apklausa atskleidė ir dvilypį Lietuvos gyventojų požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje. Viena vertus, kaip įvardijo M. Karalius, didžioji jų dauguma sutinka, kad smurtą patyrusioms moterims reikia padėti, antra vertus didžioji jų dauguma atsakomybę dėl susidariusios padėties yra linkę užkrauti pačiai nukentėjusiajai.
„Kas antras Lietuvos gyventojas yra linkęs pritarti nuomonei, kad vyrų smurtą patyrusios moterys žinojo į kokius santykius veliasi (51 proc.). Dar dviem procentais daugiau – 53 proc. – mano, kad kaltindamos vyrus dėl smurto moterys yra linkusios sutirštinti spalvas bei, kad pačios moterys dažnai išprovokuoja smurtą“, – sako ekspertė.
Teiginiui, kad jei nori, moteris visada gali nutraukti santykius/išsiskirti su smurtaujančiu vyru, visiškai pritarė pusė apklaustųjų, iš dalies – 35 proc. Anot ekspertės, tai reiškia, kad 85 proc. apklaustųjų mano, kad moterys pačios nenori palikti smurtautojų. „Pasauliniai tyrimai rodo, kad bet koks nukentėjusiosios mėginimas palikti smurtautoją kelis kartus padidina riziką būti sunkiai sužalotai ar nužudytai. Realybėje sisteminis smurtas (persekiojimas, bauginimai, terorizavimas) dažai nesibaigia net ir tuomet, kai pora oficialiai išsiskiria. Todėl drąsiai galima teigti, kad Lietuvos visuomenės nuostatos apie smurtą artimoje aplinkoje yra grindžiamos mitais, kurie pateisina smurtautojus, o ne faktinėmis žiniomis apie šio reiškinio priežastis ir pasekmes“.
Beveik kas trečias respondentas taip pat pritarė teiginiui, kad dalis moterų mėgsta, kai prieš jas naudojama jėga (27 proc.), vienas iš dešimties (9 proc.) šiai nuomonei visiškai pritarė.
Apklausa parodė, kad kaltinti nukentėjusiąsias yra linkę tiek moterys, tiek vyrai, tačiau pastarieji tai daro ženkliai dažniau. Teiginiams, jog moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą, kaltindamos vyrus dėl smurto moterys yra linkusios „sutirštinti spalvas“, „vyrų smurtą patyrusios moterys žinojo į kokius santykius veliasi”, pritarė 6-7 vyrai iš dešimties ir 4 moterys iš dešimties.
Teiginiui, kad dalis moterų mėgsta, kai prieš jas naudojama jėga visiškai pritarė arba pritarė 34 proc. vyrų ir 20 proc. moterų.
„Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvos visuomenė yra linkusi atsakomybę dėl smurto artimoje aplinkoje problemos sprendimo perkelti ant nukentėjusiųjų pečių, kaltinti jas dėl susidariusios padėties ir iš esmės palaikyti smurtautoją. Toks stigmą įtvirtinantis visuomenės požiūris apsunkina nukentėjusiųjų galimybes atsiverti, kreiptis pagalbos ir užtikrinti savo ir vaikų saugumą. Kai aplinkiniai yra susitelkę į nukentėjusiųjų kaltinimą, smurtautojams paliekama visiški veiksmų laivė ir jie tuo naudojasi“, – sako M. Jankauskaitė.
Straipsnis parengtas įgyvendinant kampaniją „Tai irgi smurtas“, kuri yra projekto „Stop smurtui prieš moteris: nuo sąmoningumo didinimo iki nulinės tolerancijos aukų kaltinimui“ dalis. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis. Straipsnio turinys neatspindi Europos Komisijos nuomonės ir požiūrio.