Iš daugumo išskirta žaidimo figūrėlė. Ohmydearlife nuotr. / Pixabay.com
2020 liepos 23 d.
Kas yra diskriminacija?

(atnaujinta 2022 07 14)

Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, kad visi asmenys įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ar pareigūnams yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl įvairių asmens tapatybės bruožų. Teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl lyties, amžiaus, rasės, religijos ir kitų priežasčių yra vadinamas diskriminacija.

Kiekviena(s) gyventoja(s), susidūrusi (-ęs) su galima diskriminacija, turi teisę pateikti skundą lygių galimybių kontrolierei (-iui). Kaip tai padaryti daugiau informacijos rasite rubrikoje „Patyriau diskriminaciją. Ką daryti?

Specialūs įstatymai ir apibrėžimai

Lygių galimybių kontrolierius(ė) veikia vadovaudamiesi dviem diskriminaciją apibrėžiančiais įstatymais. Tai Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas bei Lygių galimybių įstatymas. Tiesioginę diskriminaciją šie teisės aktai apibrėžia kaip elgesį, kai dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės bei religijos asmeniui taikomos mažiau palankios sąlygos negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam žmogui.

Svarbu pabrėžti, kad ne bet kokiomis aplinkybėmis mažiau palankus elgesys, pagal šiuos įstatymus, laikytinas diskriminacija. Lygių galimybių įstatymai numato baigtinį galimos diskriminacijos pagrindų sąrašą, todėl asmenį diskriminuojant, tarkim, dėl gyvenamosios vietos, išvaizdos ar kt., lygių galimybių kontrolierius(ė) negalėtų pradėti tyrimo dėl galimos diskriminacijos.

Lygių galimybių įstatymai apima penkias viešojo gyvenimo sritis – valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklą, švietimą, darbo santykius, vartotojų teisių apsaugą bei organizacijų ir asociacijų veiklą.

Be tiesioginės diskriminacijos aptariamuose įstatymuose išskiriamos ir kitos jos rūšys. Tai:

  • Netiesioginė diskriminacija. Ja laikomos akivaizdžiai neutralios sąlygos ar praktikos, kurios formaliai yra vienodos, bet jas taikant diskriminuojamos atskiros gyventojų grupės. Pavyzdžiui, laiptai prie įėjimo į visuomeninės reikšmės pastatus. Atrodo, ši aplinkybė visiems vienoda – atskirai nėra išskiriama nei viena grupė. Tačiau žmonėms su judėjimo negalia laiptai tampa neįveikiama kliūtimi. Todėl projektuojant pastatus ar juos renovuojant būtina užtikrinti, kad asmenys, judantys vežimėliu, ar kiti žmonės su ribotu judumu, galėtų patekti į pastatą lygiai su visais. Tiesa, išskirtinės sąlygos kokiai nors socialinei grupei yra pateisinamos, jei jomis siekiama teisėto tikslo ir tai daroma tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
  • Priekabiavimas. Tai nepageidaujamas elgesys, kai dėl įstatymuose išvardytų tapatybės bruožų siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas. Taip pat priekabiavimu laikomas siekis sukurti bauginančią, priešišką, žeminančią, įžeidžiančią aplinką (arba tokios aplinkos sukūrimas).
  • Seksualinis priekabiavimas. Taip vadinamas nepageidaujamas užgaulus, žodžiu, raštu ar veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys. Seksualiai priekabiaujant pakenkiama asmens orumui, sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Kol kas minėti įstatymai apsaugą nuo seksualinio priekabiavimo numato tik darbo santykių bei švietimo srityse.

Diskriminacija yra laikomas ir nurodymas diskriminuoti. Atliekant tyrimą dėl galimo lygių galimybių pažeidimo, diskriminacija apkaltintas asmuo ar organizacija turi pateikti įrodymus, jog nediskriminavo bei užtikrino lygias pareiškėjo galimybes. Pabrėžtina, kad diskriminacijos faktas gali būti nustatomas, net jei pažeidėjas ir neturėjo tikslo diskriminuoti. Šiuo atveju vertinamas poveikis, o ne tik intencija. Aiškinantis, ar diskriminacijos faktas buvo, yra lyginami du asmenys taip siekiant ištirti, ar tapatybės bruožas buvo lemiama sąlyga, dėl kurios vienas iš jų atsidūrė mažiau palankioje situacijoje.

Diskriminacija gali būti ir negatyvi arba pozityvi. Negatyvioji dažniausiai apibūdinama kaip asmens ar asmenų grupės teisių suvaržymas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Pozityvi diskriminacija reiškia skirtingą teisės normų taikymą asmeniui ar jų grupei siekiant pozityvių, visuomenei reikšmingų tikslų. Tokia diskriminacija paspartina žmonių (vaikų, asmenų su negalia, tautiniu bendruomenių ir kt.) faktinės lygybės įtvirtinimą. Pasiekus realią lygybę, tokios priemonės turėtų būti atšaukiamos.

Skirtingas asmenų traktavimas diskriminacija laikomas ne visada. Pavyzdžiui, jei kokį apribojimą valdžia įteisina įstatymu, lygių galimybių kontrolierius(ė) negali atlikti tyrimo dėl lygių galimybių pažeidimo. Ši valstybės pareigūno(ės) kompetencija apsiriboja administracinių aktų ar sprendimų (įsakymų, tvarkų, programų) priežiūra. Tačiau kontrolierius(ė) gali teikti išvadas ir rekomendacijas, atkreipiančias dėmesį į esamo (ar numatomo priimti) įstatymo spragas, sudarančias prielaidas diskriminacijai kilti.

Diskriminacija taip pat nelaikoma:

  • Įstatymu nustatyti apribojimai dėl amžiaus, kai tai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Pavyzdžiui, draudimas parduoti alkoholinius gėrimus jaunesniems nei 20 metų amžiaus asmenims.
  • Įstatymu nustatytas reikalavimas mokėti valstybinę kalbą. Pavyzdžiui, dalyvaujant konkurse valstybės tarnautojo pareigoms užimti.
  • Įstatymu nustatytais atvejais draudimas dalyvauti politinėje veikloje. Pavyzdžiui, lygių galimybių kontrolierius(ė) yra nepriklausoma(s) pareigūnas(ė), todėl jei yra kokios nors partijos narys(ė), eidama(s) pareigas privalo sustabdyti narystę.
  • Įstatymų nustatytos skirtingos teisės dėl pilietybės. Pavyzdžiui tai, kad Seimo narius renka tik Lietuvos piliečiai.
  • Įstatymu nustatytos specialiosios priemonės sveikatos apsaugos, darbo saugos, užimtumo, darbo rinkos srityse siekiant skatinti integraciją. Pavyzdžiui, programų, skirtų romų užimtumui didinti, parengimas ir jų įgyvendinimas.
  • Įstatymu nustatytos specialiosios laikinosios priemonės, taikomos siekiant užtikrinti lygybę ir užkirsti kelią lygių galimybių pažeidimui.
  • Profesinės veiklos reikalavimai, kai tam tikra žmogaus savybė yra esminis ir lemiamas profesinis kriterijus. Šie reikalavimai privalo būti teisėti ir proporcingi. Pavyzdžiui, ieškant vairuotojo(s) teisėta reikalauti, kad kandidatas(ė) turėtų vairuotojo pažymėjimą.
  • Įvairūs ribojimai ir specialieji reikalavimai, kai juos pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Pavyzdžiui, moterų įsitraukimą į technologijų sritį skatinančios programos.
  • Atskirų sporto varžybų žmonėms su negalia rengimas.
  • Speciali moterų apsauga nėštumo bei gimdymo ir vaiko žindymo laikotarpiu.
  • Skirtingi karo prievolės reikalavimai moterims bei vyrams.
  • Skirtingo pensinio amžiaus nustatymams moterims ir vyrams (išskyrus profesinių pensijų sistemas).
  • Skirtingi fizinio parengtumo, darbuotojų saugos ir sveikatos darbe reikalavimai, kuriais, atsižvelgus į biologinius moterų ir vyrų skirtumus, siekiama išsaugoti moterų sveikatą.
  • Skirtinga tam tikrų bausmių vykdymo tvarka ir sąlygos. Pavyzdžiui, specialių bausmės sąlygų sudarymas nėščioms bei turinčioms vaikų iki trejų metų nuteistosioms.
  • Prekės ir paslaugos, skirtos vien ar visų pirma vienos lyties asmenims, kai toks aptarnavimas turi teisėtą tikslą, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.
  • Lengvatų teikimas amžiaus, negalios bei socialinės padėties pagrindu, kai tai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis. Pavyzdžiui, nuolaidos senjorams. 

Kita apsauga nuo diskriminacijos

Lygių galimybių kontrolieriaus(ės) sprendimai dažniausiai būna rekomendacinio pobūdžio, todėl pareiškėjas, kreipdamasis dėl galimos diskriminacijos, negali tikėtis žalos atlyginimo. Dėl diskriminacijos patirtą turtinę ir neturtinę žalą gali įpareigoti atlyginti tik teismas. Lygių galimybių kontrolierius(ė) gali įpareigoti nutraukti diskriminacinę reklamą bei skirti administracine baudą.

Darbo santykių srityje apsaugą nuo diskriminacijos reglamentuoja Darbo kodeksas. Pagal šį įstatymą, darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Šių pagrindų sąrašas yra platesnis nei Lygių galimybių įstatyme, be to, nėra baigtinis, todėl apsauga nuo lygių galimybių pažeidimų yra platesnė. Galimai nukentėjęs asmuo gali kreiptis į Darbo ginčių komisiją arba teismą. Šios institucijos turi galią atstatyti teisingumą priteisiant žalos atlyginimą ar, neteisėtai atleidus, grąžinti pareiškėją į darbą.

Baudžiamasis kodeksas, draudžia diskriminaciją, seksualinį priekabiavimą ir kurstymą diskriminuoti. Baudžiamoji atsakomybė numatoma ir už grupių ar organizacijų, siekiančių diskriminuoti ar kurstyti diskriminaciją, kūrimą ar dalyvavimą jų veikloje. Asmenys, susidūrę su tokio pobūdžio nusikaltimais, gali kreiptis į policiją bei prokuratūrą. Žmonės, įvykdę šias veikas, gali būti baudžiami viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu.

Diskriminuojančių praktikų draudimą numato ir Visuomenės informavimo įstatymas. Juo visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kuria kurstomas karas ar neapykanta, tyčiojimasis, niekinimas, „kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“. Taip pat draudžiama tendencinga ir šališka informacija apie religiją, kitų religijų diskriminacija. Reklamoje, teleparduotuvėje ir televitrinoje asmenys negali būti diskriminuojami dėl rasės, lyties ar tautybės. Šio įstatymo priežiūrą vykdo žurnalistų etikos inspektorius(ė), todėl gyventojai, viešojoje erdvėje pastebėję diskriminacijos apraiškas, gali kreiptis į šį(ią) pareigūną(ę).