2020 birželio 12 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė precedento neturintį sprendimą – teisėjų kolegija nusprendė, kad seni visuomeninės paskirties pastatai neprivalo būti prieinami žmonėms su judėjimo negalia. Tokia išvada darytina teisėjams nusprendus, kad Kauno miesto poliklinika, į kurios poskyrį negalėjo patekti vežimėliu judantys pacientai, nediskriminavo asmenų su negalia.
LVAT panaikino lygių galimybių kontrolierės Agnetos Skardžiuvienės sprendimą, kuriuo ji rekomendavo sudaryti sąlygas pacientams su negalia patekti į Kauno miesto poliklinikos Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrį. LVAT panaikino ir pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad nustatydama diskriminacijos faktą kontrolierė buvo teisi.
Savo sprendimą LVAT teisėjų kolegija grindė keliais argumentais. Poliklinikos administracija neturėjo tikslo diskriminuoti pacientų su negalia. Lygių galimybių kontrolierės tyrimo metu poliklinikos vadovai planavo rekonstrukciją. Kadangi statybų reglamento dėl statinių prieinamumo reikalavimai taikomi tik naujai statomiems arba rekonstruojamiems pastatams, sename pastate įsikūrusi poliklinika neprivalo užtikrinti statinio prieinamumo kiekvienam gyventojui. Svarbu, kad pacientai turėtų alternatyvų būdą gauti sveikatos priežiūros paslaugas, pavyzdžiui, gydytojams atvykstant į namus ar pacientams nuvykstant į kitus poliklinikos poskyrius.
„Šiuo teismo sprendimu iš esmės pasakoma, kad nėra būtina užtikrinti senų pastatų, kuriuose teikiamos viešosios paslaugos, prieinamumo. Tai ne tik prieštarauja Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijai (Konvencijai), bet nubraukia ilgametį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, nevyriausybinių organizacijų bei aktyvistų darbą siekiant asmenų su negalia savarankiškumo. Kaip tuomet reikėtų vertinti pagarsėjusią rinkimų bylą, kurioje asmenys, negalėję patekti į balsavimo vietas ir taip balsuoti lygiai su visais, prisiteisė kompensacijas?“ – sako A. Skardžiuvienė.
Konvencijoje, kurią Lietuva ratifikavo prieš dešimt metų, teigiama, kad valstybės „imasi atitinkamų priemonių, kad užtikrintų neįgaliesiems lygiai su kitais asmenimis fizinės aplinkos, transporto, informacijos ir ryšių, įskaitant informacijos ir ryšių technologijų bei sistemų, taip pat kitų visuomenei prieinamų objektų ar teikiamų paslaugų prieinamumą tiek miesto, tiek kaimo vietovėse.“ Šios priemonės, apimančios prieinamumo kliūčių nustatymą bei pašalinimą, taikomos ir mokykloms, būstui, medicinos įstaigoms bei darbo vietoms.
Kontrolierė atkreipia dėmesį, kad tai, jog poliklinikos administracija buvo pradėjusi prieinamumo užtikrinimo procesą, nepaneigia paties pažeidimo fakto – sprendimo priėmimo metu pacientai su negalia negalėjo patekti į Šilainių padalinio Aleksoto Šeimos sveikatos priežiūros poskyrį. „Ketinimas pašalinti pažeidimą ateityje ar rengiamasis jo pašalinimui savaime šio pažeidimo nepanaikina. Be to, faktas, kad poliklinikos administracija neturėjo tikslo diskriminuoti asmenų su negalia, nepanaikina atsakomybės prieš pacientus su negalia. Jie turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas savo rajone, o ne vykti ten, kur patogu poliklinikos darbuotojams“, – priduria A. Skardžiuvienė.
Lygių galimybių kontrolierė reiškia susirūpinimą šiuo LVAT sprendimu. Pasak jos, jis gali iš esmės keisti diskriminacijos dėl negalios atvejų tyrimą bei lėtinti visuomeninės reikšmės pastatų prieinamumo užtikrinimą nacionaliniu mastu. A. Skardžiuvienė ketina prašyti atnaujinti bylinėjimosi su Kauno miesto poliklinika procesą. Pagal iki šiol galiojusią teisminę praktiką alternatyvus paslaugų gavimas buvo laikomas asmens teise, bet ne pareiga.