2022 balandžio 6 d.
Autorė: Vilma Venckutonytė
Aleksandras Kislovas vidaus reikalų sistemoje dirba daugiau kaip 20 metų. Jo vadovaujamame Pabradės užsieniečių registracijos centre (URC) kartu dirba 2 psichologai, 7 socialiniai darbuotojai ir 8 jų padėjėjai, 99 apsaugos pareigūnai ir darbuotojai bei dar 46 personalo nariai. Nepaisant didžiulio darbuotojams tenkančio krūvio, A. Kislovas sako labiausiai besidžiaugiantis profesionaliu personalo elgesiu su prieglobsčio prašytojais ir tuo, kad pavyksta praskaidrinti čia gyvenančių 35 mažųjų užsieniečių vaikystę.
Kokių klausimų šiandien daugiausiai sulaukiate iš Pabradės URC gyventojų?
„Kodėl ukrainiečius priima, o mūsų – ne?“ Tokio klausimo darbuotojai kasdien sulaukia iš mūsų centro gyventojų, kurių dabar yra 650, iš 40-ies pasaulio šalių. Ką mes galime atsakyti? Nes jūs atvykote nelegaliai iš Baltarusijos ir esate hibridinio karo ginklas, o ukrainiečiai atvyko iš karo?
Lietuvoje sulaikyti žmonės iš Afganistano, Jemeno, Sirijos, Somalio – šiose šalyse irgi vyksta karas ir jie nesupranta, kuo jie kitokie nei ukrainiečiai.
Jie palaiko ryšį su kitais užsieniečiais ir klausia: „Kodėl mano pažįstamas iš Afrikos, turėjęs leidimą dirbti Ukrainoje, atvyko į Europos Sąjungą laisvai, o aš sėdžiu uždarytas?“
Man asmeniškai jie visi yra žmonės. Nesvarbu, iš kur atvykę, nes savo prigimtimi ir poreikiais jie niekuo nesiskiria nuo mūsų. Skiriasi tik tuo, kad jie išgyveno žymiai daugiau negu mes: jie papuolė į kitą kultūrą, kitą gamtą, kitą teisinę sistemą, į visai kitą gyvenimą.
Vaikams skiriate ypatingą dėmesį?
Vaikai mokosi lietuvių kalbos ir su džiaugsmu ją vartoja, su darbuotojais stengiasi kalbėti lietuviškai. Ryte jie eina mokytis, porą kartų per savaitę su vaikais užsiima partneriai. Juos atsirenku itin atidžiai ir esu dėkingas mūsų partneriams „Artscape“, teatrui vaikams „Teatriukas“, nes jie turi tarpkultūrinio jautrumo. Kasdien vaikų užimtumą užtikrina dvi centro socialinės darbuotojos, turinčios pedagoginį išsilavinimą. Vaikai labai mėgsta žaisti lauke, tad mūsų aikštynas – išsigelbėjimas.
Stengiamės, kad vaikučiai gautų maksimaliai to, ką mes jiems galime suteikti, nes vaikystė yra gražiausias gyvenimo tarpsnis ir jo negalima praleisti.
Vis tik užsieniečių registracijos centras nėra džiaugsmo vieta. Tėvai mūsų klausia: „Mūsų vaikas eina į mokyklą – kokia mūsų ateitis Lietuvoje? Mes norime pasilikti čia arba važiuoti pas giminaičius į kitą Europos Sąjungos šalį.“
Dalis užsieniečių turi teisę išeiti už registracijos centro ribų – ką jie veikia ir kaip vietiniai žmonės juos priima?
Pabradė ir visas Švenčionių rajonas yra multikultūrinis, čia istoriškai susimaišę daug tautybių ir žmonės yra tolerantiški, todėl su neapykanta užsieniečių atžvilgiu nesusiduriame.
Beveik 6 proc. mūsų centro gyventojų gali išeiti iki 24 valandų. Iki pernai prasidėjusio užsieniečių antplūdžio šis procentas buvo žymiai didesnis. Buvo atvejų, kad į miestą išėję vyrai užsidirbdavo atlikdami lauko darbus – skaldydavo malkas ar panašiai. Turintys leidimą dirbti įsidarbindavo „Intersurgical“ gamykloje už 600–700 eurų. Aišku, iš kitos pusės – keista, kad įsidarbinęs žmogus vis tiek gyvena užsieniečių registracijos centre, yra išlaikomas valstybės, jam garantuojama lova, maitinimas. Mano nuomone, taip neturėtų būti.
Ar jau aiškėja, kaip išsispręs prieglobsčio prašytojų likimai?
Įtampa auga ir kritinį tašką pasieks birželio–liepos mėnesiais, kai sueis metai nuo daugumos prieglobsčio prašytojų sulaikymo arba apgyvendinimo be teisės išeiti iš apgyvendinimo vietos. Deja, šiandien sunku prognozuoti, kokie sprendimai bus priimti ir po kurio laiko jų sulaikymas baigsis, o pavasaris – atgimimo ženklas – sustiprina jų viltis netrukus išeiti į laisvę.
Maždaug 95 proc. prieglobsčio prašymų yra išnagrinėti, tačiau dalis sprendimų neįsigaliojo, nes yra apskųsti, todėl tebegalioja prieglobčio prašytojų statusas. Centre gyvenanantys išsilavinę žmonės renka peticijas, deklaruoja, kad nori kreiptis į ES Teisingumo teismą. Jie nekelia riaušių, bendradarbiauja su administracija ir nori teisinėmis priemonės ginti, jų manymu, galimai pažeistas žmogaus teises.
Tuo tarpu mes darome, ką galime, kad centre gyvenantys žmonės kiek įmanoma prasmingiau leistų dienas, būtų įsitraukę į veiklas, daug jų sportuoja, maksimaliai išnaudojame mūsų stadioną. Taip pat nuolat akcentuojame savanoriško grįžimo į savo kilmės šalį galimybę.
Kas sunkiausia jūsų darbe?
Sumaišties įneša skirtingos apgyvendinimo sąlygos bei standartai centruose. Pas mus, Pabradėje, šeimos gyvena pastate, kiekviena šeima – atskirame kambaryje. Gyventojai negauna pinigų, nes maitinasi mūsų valgykloje pagamintu šviežiu maistu. O Ruklos PPC gyvenanti 3-jų asmenų šeima gauna apie 240 eurų per mėnesį ir patys gaminasi valgį. Mūsiškiams tai atrodo laimė, nes anie gauna pinigus.
Buvo diena, kai gyventojai pareiškė: „Mes neskelbiame bado akcijos, bet neisime į valgyklą, patys gaminsime, mokėkite mums pinigus kaip Rukloje.“ Tačiau pas mus net nėra sąlygų visoms šeimoms gamintis valgyti, yra tik 3–4 virtuvėlės. Tada ilgai su jais kalbėjausi, kol išaiškinau padėtį.
Kaip, jūsų akimis, būtų racionaliausia padėti prieglobsčio prašytojams?
Pirmiausia, peržiūrėti bylas visų sulaikytų žmonių iš Afganistano, Jemeno, Sirijos, Somalio, kurių mes tikrai negalime išsiųsti į kilmės šalį, nes ten vyksta karas. Gyventojų iš šių šalių Lietuvoje – apie 200. Antra pagal jautrumą sulaikytų žmonių grupė yra šeimos, vaikai. Todėl būtina spręsti jų klausimą. Ypač turint omenyje, kad vaikai jau kalba lietuviškai, čia mokosi. Trečia grupė sulaikytųjų, kuriais pirmiausiai reiktų pasirūpinti – pažeidžiamų grupių asmenys.
Straipsnis pa
rengtas įgyvendinant projektus „#NoPlace4Hate: Lietuvos institucijų atsako į neapykantos kalbą tobulinimas”, „#HATEFREE: stiprinant dvišalį Norvegijos ir Lietuvos bendradarbiavimą neapykantos kalbos prevencijos ir lygių galimybių sklaidos srityse“. Projektas „NoPlace4Hate“ iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą. Projektą „#HATEFREE“ finansuoja Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų dvišalio bendradarbiavimo fondas.