2020 gruodžio 17 d.
Autorė: Justina Karaliūtė
Universalaus dizaino sąvoka dažnai painiojama su aplinkos pritaikymu individualius poreikius turintiems žmonėms, tačiau tai nėra visiškai tikslus apibrėžimas. Universalus dizainas – tai produktų, aplinkos, programų ir paslaugų dizainas, kuris suteikia vienodą galimybę tuo pačiu daiktu naudotis visiems vartotojams neišskiriant jų pagal galimybes. Universalus dizainas gali įtraukti ir pagalbinius įrenginius, skirtus konkrečioms žmonių su negalia grupėms, kai tai yra būtina.
Šiaurės Karolinos universiteto architektai, inžinieriai, produktų dizaineriai ir aplinkos dizaino tyrėjai suformulavo septynis universalaus dizaino principus:
- Lygios galimybės. Ta pačia aplinka patogiai naudojasi įvairių poreikių ir gebėjimų žmonės. Pavyzdžiui, taktiliniai takai su iškilusiu ir pėdomis lengvai juntamu išskirtiniu reljefu yra patogūs ne tik regėjimo negalią turintiems žmonėms, bet ir dažnai telefoną naudojantiems asmenims – iškilęs šaligatvio paviršius signalizuoja, kada žmogus priartėja prie važiuojamosios kelio dalies ar sankryžos.
- Lankstumas. Objektas gali būti naudojamas pagal individualius poreikius. Vienas elementariausių lankstumo pavyzdžių yra televizoriaus ar kito prietaiso garso reguliavimas pagal individualų poreikį arba žirklių pritaikymas, kad jas galėtų naudoti tiek kairiarankiai, tiek dešiniarankiai.
- Paprastas ir intuityvus naudojimas. Objekto paskirtis suprantama nepaisant vartotojo patirties, žinių, kalbos įgūdžių. Paprastumo ir intuityvumo pavyzdžiu yra ženklai, viešosiose erdvėse žymintys tualetus, įėjimus į pastatus ir pan. Tokius ženklus turėtų suprasti ir vietinės kalbos nemokantys asmenys.
- Suprantama ir suvokiama informacija. Produktas ar aplinka atitinka šį principą, kai svarbiausia informacija yra lengvai suprantama ir komunikuojama skirtingais būdais: aiškiais simboliais, žodiniais užrašais, taktiliniais ženklais ar piktogramomis. To pavyzdys – baldų ar vaikiškų konstruktorių surinkimo informacija pateikta ne tik raštu, bet ir brėžiniais.
- Tolerancija klaidoms. Objekto veikimas turi būti suprogramuotas taip, kad neteisingų veiksmų pasekmės būtų minimalios. Pavyzdžiui, naudojantis naujoviškomis orkaitėmis maisto kepimo metu jų stiklas neįkaista, o durelės gali būti lengvai užrakinamos. Tai itin aktualu namuose esant mažamečiams vaikams, kurie taip apsaugomi nuo nusideginimo.
- Minimalios fizinės pastangos. Objektą galima efektyviai naudoti įdedant kuo mažiau jėgų. Šio principo pavyzdys yra lagaminai ar kiti sunkūs daiktai turintys ratukus. Pastaruosius lengvai gabentis gali skirtingą fizinį pajėgumą turintys žmonės.
- Dydžio ir erdvės tinkamumas. Šį principą atitinkantys objektai yra prieinami kiekvienam žmogui: mažam, dideliam, turinčiam ribotas fizines galimybes. Šį principą atitinka erdvus liftas, į kurį oriai telpa tėvai su vaikų vežimėliu, neįgaliojo vežimėliu ar su vaikštyne judantys asmenys.
Nors didelė dalis viešųjų erdvių Lietuvoje vis dar neatitinka visiems tinkamo dizaino reikalavimų, prie tam tikrų universalaus dizaino sprendimų esame taip pripratę, kad jo beveik nebepastebime. Įpratome, jog prekybos centrų durys atsidaro pačios, įeinant į parduotuvę nebėra aukštų slenksčių, o apsipirkinėdami naudojame stumdomus vežimėlius, kurie padeda gana lengvai gabentis reikiamas prekes naudojant minimalią fizinę jėgą. Gatvėje garsą skleidžiantys šviesoforai įspėja, kad jau galima saugiai eiti per perėją, o taktiliniai takai akliesiems ir silpnaregiams padeda nenukrypti nuo savo maršruto. Prie įstaigų įrengti nuolydžiai reikiamą tikslą padeda pasiekti ne tik vežimėliu judantiems asmenims, bet ir tėvams su vaikų vežimėliais ar senjorams. Visi paminėti aplinkos pritaikymo būdai aktualūs ne tik žmonėms su negalia, bet ir kiekvieno kasdienybę padaro patogesnę.
Universalus dizainas gali būti pritaikytas ne tik gyvenamai aplinkai ar kasdienio naudojimo daiktams, bet ir internetui. Internete randama informacija turėtų būti prieinama senjorams, regėjimo ar klausos negalią turintiems asmenims ir žmonėms su pažintinių gebėjimų, neurologiniais ir psichikos sutrikimais.
Rengiant informaciją internete, kurią galėtų perskaityti ir suprasti visi, svarbu:
- išskirti ryškų kontrastą (tamsus tekstas šviesiame fone arba atvirkščiai);
- naudoti vienos spalvos foną, tekstą lygiuoti pagal kairįjį kraštą;
- subtitruoti arba į konkrečią gestų kalbą išversti garsinius elementus;
- naudoti aiškias turinio antraštės;
- aiškiai suplanuoti ir išdėstyti turinį, užtikrinti paprastą svetainės meniu, galimybę išjungti mirgantį foną ar kitus dėmesį blaškančius ir suvokimą apsunkinančius elementus;
- užtikrinti, kad internetinėse svetainėse informacinės žinutės būtų aiškios, jog informacija apie galimybę keisti svetainės šrifto dydį, kontrastą, garsą ar apšvietimą būtų lengvai randama.
Daugiau informacijos apie interneto pritaikymą visiems žmonėms galite rasti Lietuvos negalios organizacijų forumo ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos leidinyje „Internetas visiems“.